Gailestingojo Jėzaus vizija
XX amžius buvo vienas žiauriausių planetos istorijoje: Sovietų Sąjungoje siautėjo raudonasis teroras, Vokietijoje galvą kėlė nacistai, Ispanijoje įsiplieskė pilietinė nesantaika. Pasaulis stovėjo prie karo, kuriame žus milijonai, slenksčio. Didėjant įtampai ir galingųjų valstybių vadovams sprendžiant tautų likimus, kukli lenkų vienuolė prabilo apie vizijoje jai pasirodžiusio Dievo siunčiamą gailestingumo žinią žmonijai.
1931 m. vasario 22 d. Dievo Gailestingumo Motinos kongregacijos vienuolei Marijai Faustinai Kowalskai (tikrasis vardas – Helena) Plocko (Lenkija) vienuolyno celėje apsireiškė baltu drabužiu vilkintis Jėzus. Apie šią viziją ji rašė dienoraštyje: „Vakare, kai buvau celėje, išvydau Viešpatį Jėzų, vilkintį baltu drabužiu. Viena ranka pakelta palaiminti, kita lietė drabužį ant krūtinės. Iš drabužio, prasivėrusio ant krūtinės, sklido du spinduliai: vienas raudonas, o kitas baltas. (...) Po akimirkos man Jėzus pasakė: „Nutapyk paveikslą pagal piešinį, kurį matai, su užrašu: Jėzau, pasitikiu Tavimi. Noriu, kad tas paveikslas (...) būtų iškilmingai pašventintas pirmąjį sekmadienį po Velykų, ir tas sekmadienis turi būti Gailestingumo šventė.“
Bažnyčia visais laikais itin santūriai vertino įvairias krikščionių mistikų patiriamas vizijas, ypač asmenines. Jos tebėra tikrinamos, dažnai atmetamos kaip nepatikimos. Keista Jėzaus Kristaus vizija, pasirodžiusi vienuolei Faustinai, kilusiai iš daugiavaikės Glagovecų valstiečių šeimos, vienuolyne sukėlė nuostabą ir sumišimą. Nuodėmklausys, su kuriuo Faustina apie tai pasidalijo, svarstė, jog gal Dievas nori, kad Gailestingojo Jėzaus paveikslą ji tapytų savo sieloje. Viena vienuolyno vyresniųjų pasišaipė, kad Jėzus bendrauja „tik su šventaisiais, o ne su tokiomis sielomis kaip sesuo, nusidėjėliais...“
Nuodėmklausys ir užtarėjas
Į Vilniaus Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyną persikėlusi Faustina ir toliau regėjo vizijas. Praėjo keleri metai, kupini nesupratimo, dvejonių ir netgi patyčių, kurių negailėjo kai kurios vienuolyno seserys. Galų gale atsirado žmogus, įvertinęs, nors ir atsargiai, regėjimus. Tai buvo kunigas Mykolas Sopočka (Michal Sopocko), Vilniaus universiteto teologijos profesorius, su kuriuo Faustina susitiko 1933 m. pavasarį. Jos nuodėmklausiu tapęs dvasininkas baiminosi, kad visa, ką vienuolė jam sako, gali būti iliuzijos, prasimanymai ar haliucinacijos, todėl pasiteiravo Vilniaus vienuolyno vyresniosios motinos Irenos Krzyzanowskos nuomonės apie seserį, o vėliau net paprašė atlikti fizinės ir psichinės sveikatos būklės tyrimus. Gydytoja Helena Maciejewska išdavė pažymėjimą apie puikią sesers Faustinos sveikatą.
Kunigas apie vizijas papasakojo Vilniaus metropolitui arkivyskupui Romualdui Jalbrzykowskiui. Šis suabejojo apreiškimų tikrumu. Tačiau M. Sopočka toliau stebėjo seserį ir patarė jai rašyti dienoraštį. Dabar šis laikomas vienos didžiausių Bažnyčios mistikių vidinio gyvenimo dokumentu. Vėliau dvasios vadovas taip įvertino vienuolės pastangas: „...nė vienas teologas po ilgų studijų negalėtų išspręsti tų sunkumų (teologinių - IQ past.) taip vykusiai ir laisvai, kaip tai darydavo sesuo Faustina“. Beje, pirmąjį dienoraščio variantą ji sudegino, kaip pati sakė, „... tariamo angelo, kuris pasirodė esąs šėtonas, patarimu“. Kaip atgailą kunigas liepė viską surašyti iš naujo ir papildyti naujais dvasiniais išgyvenimais.
Jėzaus pageidavimas nutapyti Gailestingumo paveikslą buvo nepakeliamas piešti nemokančiai seseriai Faustinai. Kartą vienuolyno vyresnioji net padavė teptuką ir liepė sutrikusiai vienuolei piešti. Kunigas M. Sopočka, supratęs globotinės būseną, ėmė ieškoti dailininko, kuris pagal jos pasakojimą galėtų nutapyti Jėzaus atvaizdą. Iš pradžių kalbino dailininkę bernardinę Franciszką Wierzbicką, bet ji atsisakė. Tuomet dvasininkas kreipėsi į savo kaimyną dailininką Eugeniuszą Kazimirowskį, Krokuvos ir Romos šv. Lozoriaus dailės akademijų absolventą.
Sesuo Faustina E. Kazimirowskio dirbtuvėje, Rasų g. 2, pirmą kartą pasirodė 1934 m. sausį. Pusę metų kartą ar du per savaitę, dažniausiai lydima vyresniosios I. Krzyzanowskos, ji vaikščiojo iš savo namelio vienuolyne (dabartinė Grybo g. 29A) į dirbtuvę. Faustina aiškino dailininkui, kaip Jėzus turi atrodyti, ir krimtosi, kad paveiksle jis ne toks gražus kaip vizijose. „Pasak sesers Faustinos, Jėzus turi atrodyti, tarsi eitų, kaip tuomet, kai žmogus sustoja pasisveikinti, – rašė M. Sopočka. – Akys turi būti šiek tiek nuleistos, o žvilgsnis gailestingas, tarsi nuo kryžiaus. Dešinė ranka turi būti pakelta iki peties laiminti, o kaire ranka liesti drabužį širdies plote. Iš po užlenkto drabužio turi eiti du spinduliai – dešinėje žiūrovo pusėje – balkšvas, blyškus, o kairėje – raudonas. Tie spinduliai turi būti skaidrūs, bet tinkamai apšviečiantys Išganytojo figūrą ir erdvę prieš Jį.“
Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovė
Dail. E.Kazimirowskis
Pamačiusi užbaigtą paveikslą sesuo Faustina apsiverkė. Koplyčioje ji teiravosi Viešpaties: „Kas tave nutapys tokį gražų, koks esi?“ Sulaukė atsakymo: „Ne dažų ar teptuko grožyje yra šio paveikslo didybė, bet mano malonėje...“. Tik tuomet ji nusiramino.
Kunigas M. Sopočka taip pat nebuvo itin patenkintas paveikslu, tačiau Faustinai nebesiskundžiant sumokėjo dailininkui už darbą ir nusinešė drobę į savo butą. E. Kazimirowskis padarė ir mažesnių paveikslo eskizų. Kiek jų buvo, nežinoma.
Paveikslo klajonės
1934 m. M. Sopočka tapo bernardinėms priklausiusios bažnyčios rektoriumi. Gailestingojo Jėzaus paveikslą jis pakabino vienuolyno koridoriuje ir nedrįso rodyti viešai. 1935 m. balandžio 19 d., Didįjį penktadienį, sesuo Faustina išgirdo Jėzaus žodžius: „Trokštu, kad šis paveikslas būtų viešai pagerbtas“. Tų pačių metų balandžio 26-28 d., švenčiant baigiamąsias Atpirkimo jubiliejaus tridienio iškilmes, Gailestingojo Jėzaus paveikslas buvo pakabintas Aušros Vartuose, kairėje pusėje, prie Šv. Teresės bažnyčios prigludusios galerijos viršutiniame lange. Pasak M. Sopočkos, žmonės juo domėjosi labiau nei Dievo Motinos paveikslu. Homiliją sakydamas dvasininkas akcentavo atpirkimą kaip dieviškojo gailestingumo išraišką. Sesuo Faustina užrašė, kad, kunigui ėmus kalbėti, „paveikslas tapo gyva figūra ir spinduliai skverbėsi į susirinkusių žmonių širdis, tačiau vieni gavo daugiau, kiti mažiau...“ Po trijų dienų paveikslas buvo grąžintas į vienuolyną. Sesuo Faustina reikalavo jį pakabinti Šv. Mykolo bažnyčioje, tačiau M. Sopočka nenorėjo prašyti vyskupo R. Jalbrzykovskio leidimo, baimindamasis jo negauti. Hierarchas vis dar skeptiškai vertino sesers Faustinos regėjimus, todėl priešinosi kunigo siūlymui kreiptis į Apaštalų Sostą ir paskelbti Dievo gailestingumo šventę per Atvelykį. Pats vengęs priimti sprendimą leisti viešai pakabinti drobę, paragino sudaryti komisiją. Šios nutarimu 1937 m. balandžio 4 d., per Atvelykį, paveikslas atsidūrė Šv. Mykolo bažnyčioje, šalia didžiojo altoriaus.
To Faustina neišvydo – varginama tuberkuliozės dar 1936-ųjų kovą sesuo buvo perkelta į Lenkiją ir ten 1938 m. spalio 5 d. mirė. Jai buvo 33 metai.
1948 m., komunistams išvarius seseris bernardines iš vienuolyno, Gailestingojo Jėzaus paveikslas liko kaboti apleistoje Šv. Mykolo bažnyčioje iki 1950-ųjų. Dvi Vilniaus gyventojos jį išpirko iš šventovės sargo ir 1955 m. perdavė Šv. Dvasios bažnyčios klebonui Janui Ellertui. Žlugus planams paveikslą išgabenti į Lenkiją, 1956 m. jis atsidūrė Baltarusijoje – medinėje bažnytėlėje Naujosios Rūdos kaime, netoli Gardino, kur kabojo net tris dešimtmečius. 1986 m. rudenį paveikslas, pakabinus į jo vietą kopiją, slapta išvežtas į Vilnių. Jam atrasta vieta šoniniame Šv. Dvasios bažnyčios altoriuje.
1993 m., praėjus keliems mėnesiams po sesers Faustinos beatifikacijos, prie paveikslo meldėsi popiežius Jonas Paulius II. 2005 m. rugsėjo 28 d. Gailestingojo Jėzaus paveikslas perkeltas į restauruotą Švč. Trejybės bažnytėlę, kuriai suteiktas Dievo Gailestingumo šventovės titulas.
Daugybė kopijų
Faustinai perduotas Jėzaus pažadas apsaugoti vietas, kur bus garbinamas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, žmonėms įkvėpė daug vilties Antrojo pasaulinio karo metais. Plintant Gailestingumo kultui mažytes paveikslo fotokopijas kariai pasiimdavo į karą, prie sesers Faustinos kapo Lagevnikų vienuolyne ėmė plūsti tikintieji.
1943 m. į Lagevnikų vienuolyną iš Krokuvos persikėlė Adolfas Hyla, matematikos ir gamtos mokslų mokytojas, įgijęs ir piešimo mokytojo kvalifikaciją. Atsidėkodamas už šeimai suteiktą prieglobstį vienuolyne, jis pasisiūlė nutapyti Gailestingojo Jėzaus paveikslą pagal sesers Faustinos dienoraštį ir paveikslo originalo atspaudą. Tų pačių metų kovo 7 d. darbas buvo pašventintas ir pakabintas vienuolyno koplyčioje. Spalio 6 d. į Krokuvą atgabentas dar vienas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, nutapytas Lvovo dailininko Stanislawo Kaczoro-Batowskio. Rinkdamasis, kurį kūrinį palikti koplyčioje, Krokuvos metropolitas kardinolas Adamas Sapieha pasiūlė A.Hylos variantą.
Pastarasis darbas neįtiko Lagevnikų seserims, todėl autorius atsižvelgė į vienuolių pastabas ir pataisė Jėzaus veido bruožus, be to, nutapė dar vieną paveikslą. Pirmasis pateko į Vroclavo vienuolyną, antrasis – į Lagevnikų vienuolyno koplyčią. A. Hyla nutapė 230 Gailestingojo Jėzaus paveikslų, kurių tik fonas skyrėsi, nes dailininkas kiekvieną darbą siejo su konkrečia vietove. Šiuos kūrinius kritikavo M. Sopočka kaip neatitinkančius liturgijos. Pasak jo, paveiksluose matomas fonas prieštaravo pasiuntinybės universalumui. E. Kazimirowskio paveiksle Jėzus žvelgia žemyn, tarsi nuo kryžiaus, o ne tiesiai į akis žiūrovams, kaip interpretavo A. Hyla. Trečia pastaba – Jėzaus ranka turi būti pakelta iki peties, lyg teikiant išrišimą, o ne kaktos aukštyje. Galiausiai A. Hyla užtepė foną paveikslo, kabančio Lagevnikų vienuolyne. Būtent ši versija vėliau pasklido po pasaulį.
Popiežius Jonas Paulius II seserį Faustiną paskelbė palaimintąja, o 2000 m. – šventąja. Po daugelio abejonių metų Vatikanas oficialiai patvirtino Dievo Gailestingumo kultą. 2015 m. gruodžio 8 d. popiežius Pranciškus paskelbė Gailestingumo metų, truksiančių iki 2016 lapkričio 20 d., pradžią.
